Kraujomaiša

Nauja kunigo Juliaus Sasnausko OFM knyga. Joje tęsiama postilių tradicija, paprastai tariant – Šventojo Rašto eilučių aidas žmonių gyvenime. Bet šie tekstai kiek skiriasi, juose nėra tiesioginio Biblijos ištraukų interpretavimo ir pritaikymo – visa tai tarsi paskandinta kasdienių įvykių ir emocijų sraute, prisiminimų fragmentuose, dvasininko patirties detalėse.

Knygos pavadinimas „Kraujomaiša“ plačiąja prasme atliepia krikščioniškąją įsikūnijimo teologiją, dieviškos ir žmogiškos prigimties sampyną Jėzaus Kristaus asmenyje ir iš to kylančią galimybę kiekvienam žmogui būti dieviškumo atspindžiu, kartu ir drastišką dvasios ir kūno, dangaus ir žemės, amžinumo ir laikinumo maišymąsi. O sykiu kraujomaišos metafora nusako neleistinų, draudžiamų dalykų paradoksalų perrašymą ir pajungimą tam, ką krikščionybė vadina malone, atpirkimu, išganymu. Visą knygą yra persmelkęs įsitikinimas (ir patyrimas), jog Dievas geba ištiesinti kreivus žmonių kelius ir nuodėmės tamsą paversti netikėta, protu nesuvokiama šviesa.  

 „Kraujomaiša“ todėl, kad nuo Adomo ir Ievos per Biblijos knygas ritasi mintis, jog žmonijai duota dieviškojo kraujo. Ir Dievas, atėjus metui, irgi įsileidžia mūsų kraują į savo gyslas. Ką tai reiškia, bent jau mums, kartais ima ir pasirodo. Tik ko daugiau – gražumo ar siaubo?

Jeigu apie žanrą, tai čia tarsi dienoraščio lapeliai. Jie taip kelerius metus ir rašėsi, atplyšdavo nuo kunigiškos kasdienybės; lygiai taip išeidavo po vieną skaitytojams į rankas. Dabar susirenka draugėn, vėl susimaišo. 

Tinka priskirti ir senajam pavadinimui – post illa verba. Tai reiškia, kad viskas jau buvo kažin kadai susakyta. Tu tik atkartoji. Bet savu balsu.

Julius Sasnauskas